Kodėl centras ėmėsi veiksmų dabar
Kancleris Friedrichas Merzas ir jo centro-kairės koalicijos partneriai praėjusią savaitę pristatė 34 punktų reformų paketą, kuriuo siekiama atgaivinti stringančią Vokietijos ekonomiką. Plane numatytos pensijų reformos, kuklūs mokesčių sumažinimai, kai kurių darbo įstatymų sušvelninimas ir reguliavimo mažinimas. Šis technokratiškas žingsnis — tiesioginis atsakas į kraštutinių dešiniųjų partijos Alternative für Deutschland (AfD) iškilimą, kuri pirmauja nacionalinėse ir žemių rinkimų apklausose.
Vyriausybės lažybos paprastos: parodyti, kad politinis centras gali veiksmingai valdyti, rašo The New York Times. Rinkėjai, paveikti lėtėjančios ekonomikos, augančių kainų ir visuomenės atskirties, linksta į kraštutinumus, tad reikia konkuruoti ne šūkiais, o rezultatais. Pats paketas ekspertų sutiktas nevienareikšmiškai, o dalis ekonomistų abejoja, ar jis pakankamai ambicingas, kad pastebimai paspartintų augimą. Vis dėlto Berlynas deda viltis į idėją, kad nuoseklus, nors ir neįspūdingas, darbas padės atsikovoti rinkėjų pasitikėjimą.
Akademinė laisvė — papildoma įtampos ašis
AfD populiarėjimas kelia grėsmę ne tik ekonominiam stabilumui, bet ir mokslo bendruomenei. Žurnalo Nature duomenimis, institucijos jau susiduria su siūlymais riboti akademinę laisvę, o mokslininkai pradėjo aktyviai priešintis. Šis procesas primena Vengrijos scenarijų, kur buvęs premjeras Viktoras Orbánas per 16 valdžios metų suvaržė universitetų autonomiją ir susilpnino mokslo nepriklausomybę.
Grėsmės rimtumą pabrėžia ir naujasis JAV Nacionalinės mokslų akademijos prezidentas Neilas Shubinas, cituojamas Nature: „visuomenė, kuri praranda mokslą, praranda ateitį". Jo žodžiai tampa perspėjimu ne tik Vokietijai — Europoje, kur kraštutinių dešiniųjų judėjimai, tokie kaip Marine Le Pen Prancūzijoje, stiprėja, mokslo autonomijos apsauga tampa bendru iššūkiu.
Ką parodys artimiausi mėnesiai
Šio 34 punktų plano sėkmė ar nesėkmė taps lakmuso popierėliu visam žemynui. Jei reformos, net ir ribotos, sugebės bent kiek pagerinti ekonominę savijautą, centro partijos įrodys, kad geba valdyti. Priešingu atveju rinkėjų nusivylimas gali dar labiau sustiprinti AfD ir panašius judėjimus.
Planas siekia ne šokiruoti, o ramiai koreguoti sistemą — tai sąmoningas pasirinkimas, ginčytinas net tarp pačių koalicijos partnerių. Per artimiausius mėnesius paaiškės, ar tokia neefektinga, bet nuosekli politika vis dar gali konkuruoti su paprastais pažadais, kuriuos dalija kraštutinių dešiniųjų lyderiai. Kaip rašoma The New York Times, Vokietijos patirtis atsakys, ar rinkėjai šiuo metu nori politikos, kuri lėtai sprendžia problemas, ar vis dėlto jiems labiau rūpi visai kiti dalykai.
