Atlanto meridioninės apykaitos cirkuliacijos (AMOC) kolapsas į atmosferą išmestų papildomai 47–83 ppm anglies dioksido. Tai sukeltų dar apie 0,2 °C visuotinio atšilimo – po to, kai būtų kompensuotas pradinis vandenyno dinamikos sukeltas atvėsimas.

Tokius skaičius pateikia 2026 metais žurnale Communications Earth & Environment paskelbtas tyrimas, kuriame naudotas CLIMBER-X greitasis Žemės sistemos modelis. Mokslininkai modeliavo AMOC žlugimo pasekmes anglies ciklui esant skirtingiems atšilimo lygiams.

Pietų vandenynas – anglies siurblys, kuris apsiverčia

Pagrindinis mechanizmas, dėl kurio AMOC žlugimas sukelia papildomą atšilimą, yra gilioji konvekcija Pietų vandenyne. Srovei sustojus, Pietų vandenyno giluminiai sluoksniai pradeda maišytis – į paviršių iškyla anglies dioksido prisotinti vandenys.

Efektas primena butelį su gazuotu vandeniu: kol dangtelis uždarytas, dujos lieka skystyje. AMOC kolapsas tą dangtelį nuima.

2013–2022 metais vandenynai absorbavo apie 26 % žmogaus išmetamo anglies dioksido. Šis rezervuaras nėra amžinas – cirkuliacijos sutrikimas gali dalį jo grąžinti atgal į atmosferą.

Arktis šąla, Antarktida šyla

Nors 0,2 °C papildomo globalinio atšilimo skamba kukliai, regioniniai temperatūros pokyčiai – dramatiški. Tyrimo duomenimis, Arkties temperatūra (60°–90° šiaurės platumos) nukristų maždaug 7 °C. Tuo pat metu Antarktida (60°–90° pietų platumos) sušiltų apie 6 °C.

Šis beveik 13 °C skirtumas tarp ašigalių nėra tik akademinis įdomumas. Jis reikštų visiškai kitokį kritulių pasiskirstymą, audrų trajektorijų pokyčius ir milžinišką spaudimą ekosistemoms – nuo Amazonės atogrąžų miškų iki Vakarų Antarktidos ledynų.

Tyrime AMOC „kolapsas" apibrėžiamas kaip srovės susilpnėjimas žemiau 5 Sverdrupų (Sv) ribos – tai beveik visiškas cirkuliacijos sustojimas, kai šilumos pernešimas per Atlantą praktiškai nutrūksta.

Lūžio taškas – šiame amžiuje ar vėliau?

Mokslininkų nuomonės dėl termino išsiskiria. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) šeštojoje vertinimo ataskaitoje su vidutiniu pasitikėjimu teigia, kad AMOC žlugimas šiame amžiuje mažai tikėtinas. Tačiau naujesni tyrimai – įskaitant van Westen ir kolegų 2024-ųjų darbą – perspėja, kad ši rizika gali būti neįvertinta.

Vienas iš nedaugelio sutarimo taškų: net jei pats kolapsas įvyktų tik po kelių dešimtmečių ar vėliau, lūžio taškas, po kurio procesas tampa nebesustabdomas, gali būti pasiektas gerokai anksčiau. 2024 metais pasaulinė vidutinė temperatūra jau viršijo 1,5 °C ribą, palyginti su ikipramoniniu laikotarpiu – tai signalas, kad ilgalaikis Paryžiaus susitarimo tikslų pažeidimas gali įvykti per artimiausius du dešimtmečius.

Problema ta, kad tiesioginių AMOC stebėjimo duomenų turime per mažai, kad galėtume užtikrintai nustatyti dabartinę silpnėjimo tendenciją. Netiesioginiai rodikliai rodo, kad cirkuliacija yra silpniausia per pastarąjį tūkstantmetį, tačiau rekonstrukcijų patikimumas tebėra diskusijų objektas. Kaip pažymi mokslininkai, klimato modeliai vis dar turi rimtų trūkumų – per seklią AMOC struktūrą, per stiprią recirkuliaciją viršutiniame vandenyne ir nepakankamą dešimtmečių kintamumo atkūrimą.

Ateinantys metai parodys, ar stebėjimo tinklų tankinimas Šiaurės Atlante leis tiksliau atskirti trumpalaikius svyravimus nuo ilgalaikio signalo, artėjančio prie lūžio taško.

Šaltiniai

  1. [1] [Nature.com | 2026-07-11] Collapse of the Atlantic meridional overturning circulation would lead to substantial oceanic carbon release and additional global warming | Communications Earth & Environment
  2. [2] [En.wikipedia.org | 2026-07-04] Atlantic meridional overturning circulation
  3. [3] [Carbonbrief.org | 2026-07-11] AMOC: Is global warming tipping key Atlantic ocean currents towards ‘collapse’?
  4. [4] [E360.yale.edu | 2026-07-11] Why Fears Are Growing Over the Fate of a Key Atlantic Current