Suaugęs žmogus per metus suvartoja apie 250 gramų mikroplastiko – maždaug tiek, kiek telpa ant vienos pietų lėkštės. Sisteminė apžvalga, paskelbta žurnale Molecular and Cellular Biochemistry, išskiria penkis biologinius mechanizmus, kuriais šios dalelės gali prisidėti prie Alzheimerio ir Parkinsono ligų.

250 gramų per metus

Mikroplastikas į organizmą patenka per įvairius kasdienius šaltinius – nuo jūros gėrybių ir druskos iki maisto, laikomo plastikiniuose buteliuose ar ruošiamo ant plastikinių pjaustymo lentelių. Sidnėjaus technologijų universiteto (UTS) farmacijos mokslininkas docentas Kamalas Dua pažymi, kad nors didžioji dalis šių smulkių sintetinių fragmentų pašalinama, likusieji ima kauptis organuose, įskaitant smegenis. Tą patvirtina ir šių metų tyrimas, kuriame plastiko pėdsakų aptikta kraujo, kaulų ir juosmeninių diskų mėginiuose.

Uždegimas, stresas, energijos badas

Tarptautinė tyrėjų grupė, vadovaujama UTS ir Auburn universiteto (JAV), identifikavo penkis pagrindinius smegenų pažeidimo kelius. Pirmasis – imuninių ląstelių aktyvacija: organizmas reaguoja į plastiką kaip į svetimkūnį, sukeldamas uždegimą. Antrasis – oksidacinis stresas: toksinės dalelės didina reaktyvių deguonies junginių kiekį, o smegenys, ir taip veikiamos aplinkos teršalų, patiria dvigubą smūgį. Trečiasis – kraujo–smegenų barjero pažeidimas. „Mikroplastikas iš tikrųjų silpnina šį barjerą, darydamas jį pralaidų. Tada suaktyvėja imuninės ląstelės ir uždegiminės molekulės, kurios dar labiau žaloja barjero ląsteles“, – aiškina docentas K. Dua. Ketvirtasis – mitochondrijų disfunkcija: sutrikus ląstelių energijos gamybai, silpnėja neuronų veikla. Galiausiai penktasis – tiesioginė žala neuronams. „Dėl energijos trūkumo neuronai nebegali pilnavertiškai veikti, o ilgainiui žūsta“, – priduria mokslininkas.

Poveikis kaupiasi.

Visi penki mechanizmai, pasak apžvalgos autorių, sąveikauja tarpusavyje, didindami bendrą žalą smegenų audiniui. Šis uždegimo ir energijos bado kokteilis per dešimtmečius gali paruošti dirvą neurodegeneracinėms ligoms.

Avaskulinis audinys – plastiko spąstai

Tuo pat metu žurnale npj Emerging Contaminants – Nature paskelbtas tyrimas analizavo audinių mėginius iš stuburo operacijų pacientų. Paaiškėjo, kad mikroplastiko dalelių koncentracija kauluose ir tarpslanksteliniuose diskuose buvo maždaug dvigubai didesnė nei kraujyje: kraujyje – 6,74 dalelės mililitre, kauluose – 13,26 dalelės grame, diskuose – 13,55 dalelės grame. Daugiau kaip 90 % kraujo ir kaulo dalelių buvo smulkesnės nei 100 mikrometrų, tačiau diskuose stambesnių fragmentų dalis buvo gerokai didesnė, o tai rodo selektyvų didesnių gabalėlių kaupimąsi audinyje, kuriame nėra kraujagyslių.

„Dėl avaskulinio pobūdžio ir itin lėtos medžiagų apykaitos tarpslankstelinis diskas gali kaupti mikroplastiką žymiai stipriau nei kaulinis audinys“, – teigia autoriai. Beveik pusės donorų organizme vyravo „disko praturtinimo“ profilis, o nanoplastiko masėje dominavo polivinilchloridas (PVC) ir poliamidas 66 – šios dvi rūšys sudarė net 78,2 % visos masės.

Apskaičiuota cheminė rizika neviršijo nustatytų saugumo ribų, tačiau mokslininkai perspėja to nelaikyti ilgalaikio nekenksmingumo įrodymu. „Didelis nanoplastiko susikaupimas avaskuliniame diske rodo iki šiol neįvertintą mechanizmą – ilgalaikę fizinę apkrovą ir galimą audinio degradaciją“, – rašoma straipsnyje. Diskuose medžiagų apykaita beveik nevyksta, tad ten patekusios plastiko dalelės gali išlikti metų metus, sukeldamos nuolatinį fizinį dirgiklį ir lėtinį uždegimą. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad šis darbas yra pilotinis – ištirti vos penki donorai, tad rezultatai laikytini preliminariais ir skirtais hipotezių kėlimui.

Kol laboratoriniai tyrimai rodo, kaip plastikas galėtų žaloti neuronus, audinių analizė atskleidžia, kad būtent lėtai atsinaujinančios kūno dalys tampa ilgalaikėmis šių dalelių saugyklomis. Kai sintetinė medžiaga nusėda avaskuliniame audinyje, ji sukuria nuolatinį fizinį dirgiklį, o uždegiminiai signalai gali pasiekti ir nervų sistemą.

Ateities tyrimai turės atsakyti, kaip tiksliai dešimtmečiais besikaupiantis plastikas veikia kognityvinę sveikatą. Kol kas mokslininkai ragina plastiko taršą vertinti ne vien kaip aplinkosauginę, bet ir kaip galimą lėtinės neurodegeneracijos rizikos veiksnį.

Ši informacija nepakeičia gydytojo konsultacijos.

Šaltiniai

  1. [1] [Nature.com | 2026-07-17] Microplastics and nanoplastics in matched human blood, bone, and intervertebral discs: Accumulation patterns and risks | npj Emerging Contaminants
  2. [2] [Sciencedaily.com | 2026-07-17] Microplastics may be quietly damaging your brain and fueling Alzheimer’s and Parkinson’s | ScienceDaily
  3. [3] [Aldianews.com | 2026-07-17] The Plastic We Now Breathe | Al Día News