Ekonominis nepasitenkinimas JAV žemės ūkio valstijose pasiekė lygį, kuris pradeda ardyti dešimtmetį gyvavusią respublikonų koaliciją. Tradiciškai konservatyvūs ūkininkai ir rančų savininkai, buvę vieni ištikimiausių Donaldo Trumpo rėmėjų, šiandien vis garsiau kalba apie politinių sprendimų kainą, kuri tiesiogiai graužia jų ūkių pelningumą ir maržas.
Tarifų ir sąnaudų žirklės
Ūkininkų lojalumas respublikonų partijai, kurį D. Trumpas užsitikrino trijuose prezidento rinkimų cikluose, dabar susiduria su realia ekonomine tikrove. Žemės ūkio departamento prognozės rodo, kad grynasis ūkių pajamingumas šiais metais bus 2,6 % mažesnis nei 2025 m., o įvertinus infliaciją, šis kritimas siekia net 5,5 %. Tai nėra tik sausa statistika – tai reiškia mažėjančią perkamąją galią sektoriuje, kuris sudaro JAV kaimo ekonomikos stuburą.
Pagrindinis nepasitenkinimo šaltinis yra dvigubas spaudimas: išaugusios gamybos sąnaudos ir politiniai sprendimai dėl prekybos. Tarifai pabrangino plieną, reikalingą traktorių gamybai, o karas Irane sukėlė dyzelino ir trąšų kainų šuolį. Tuo pat metu rančų savininkai jaučiasi išduoti dėl administracijos sprendimo atsisakyti importo tarifų užsienio jautienai, kas tiesiogiai mažina vietinės produkcijos konkurencingumą.
„Svyravimų rinkoje visada būdavo, bet dabar jaučiamas dirbtinai sukeltas kintamumas, kurio neturėjome prieš 10 ar 20 metų“, – situaciją vertina penktos kartos grūdų augintojas Allenas Shaferis. Jo teigimu, tradicinio respublikonų entuziazmo kaimo vietovėse šiandien girdėti vis mažiau.
Maržų kanalas keičia politinį žemėlapį
Ekonominis spaudimas jau verčia svarbias žemės ūkio organizacijas persvarstyti savo politinę paramą. Kanzaso gyvulių augintojų asociacijos politinio veiksmo komitetas šią liepą atsisakė paremti respublikonų senatorių Rogerį Marshallą, nors 2020 m. jį aktyviai palaikė. Toks posūkis rodo, kad verslo interesai ir maržų apsauga tampa svarbesni už partinę liniją.
Šis nepasitenkinimas atveria naujus frontus ten, kur respublikonai dešimtmečius jautėsi saugūs. Nuo sojų ūkių Misisipėje iki galvijų rančų Kanzase, rinkėjai vis dažniau klausia, ar jų atstovai Vašingtone negina partinių interesų savo valstijų pramonės sąskaita. Pašarų parduotuvės savininkė Shannon Butler iš rytų Kolorado pastebi, kad maži ūkiai tiesiog nebegali pakelti esamų kainų ir yra priversti užsidaryti.
Kai pajamingumas krenta, o sąnaudos kyla, rinkėjų prioritetai persigrupuoja. Respublikonų strategas Paulas Shumakeris pažymi, kad didelė dalis šių žmonių balsuoja pirmiausia vertindami savo ekonominę padėtį. Tai sukuria pavojingą precedentą respublikonų kandidatams: kai prezidento populiarumas svyruoja ties 30 % riba, o ekonominis fonas yra nepalankus, laimėti net ir „saugiose“ apygardose tampa sudėtinga.
Atsiribojimas kaip išlikimo strategija
Matydami prastėjančias vidines apklausas, kai kurie respublikonų kandidatai bando taikyti atsiribojimo taktiką. Mičigano respublikonų partijos pirmininkas Jimas Runestadas pripažįsta, kad kandidatams į Senatą dabar yra protinga laikytis tam tikro atstumo nuo prezidento politikos, ypač ten, kur rinkėjai labiausiai jaučia infliacijos ir energetikos kaštų naštą.
Tačiau vien komunikacinio atsiribojimo gali nepakakti. Problema yra sisteminė: žemės ūkio rajonuose rekordinės dyzelino kainos sutapo su derliaus nuėmimo sezonu, o šiaurinėse valstijose šeimas gąsdina brangstantis šildymo kuras. Tai tiesiogiai veikia žemesnes pajamas gaunančius, darbininkų klasės rinkėjus, kurie 2024 m. buvo esminė D. Trumpo pergalės koalicijos dalis.
Toliau svarbiausia stebėti, ar šis ekonominis nepasitenkinimas virs masiniu rinkėjų pasyvumu. Kaip pažymi Dee Davis iš Kaimo strategijų centro, 2024 m. kaimo rinkėjai buvo pasirengę „ropoti per stiklus“, kad atiduotų balsą, tačiau dabar tokio stimulo nebėra. Jei ūkininkai nuspręs tiesiog likti namuose, respublikonams gali tekti skubiai perbraižyti visą rinkimų žemėlapį, nes gynyba tradicinėse tvirtovėse kainuoja vis brangiau.
Tai nėra investavimo patarimas.
