JAV įmonių pelnai ir rinkos vertinimai pastaruosius dešimtmečius auga, tačiau investicijos į gamyklas, įrangą ir kitą fizinį turtą išlieka stipriai apribojamos. Šis paradoksas, vadinamas investicijų atotrūkiu, vis aiškiau paaiškinamas nematerialaus kapitalo – intelektinės nuosavybės, programinės įrangos, duomenų ir organizacinės struktūros – dominavimu.

Investicijų atotrūkis suskaidomas į tris kanalus

Kellogg vadybos mokyklos tyrėjai parodė, kad skirtumas tarp vidutinio ir ribinio kapitalo produkto gali būti suskaidytas į tris atskirus narius: rentą, tenkančią fiziniam kapitalui, įdiegtų nematerialiųjų aktyvų vertę bei rentą, generuojamą paties nematerialaus kapitalo. Sektoriai, kuriuose renta per tris dešimtmečius išaugo stipriausiai – sveikatos apsauga ir aukštųjų technologijų pramonė –, kartu fiksavo ir sparčiausią nematerialaus kapitalo plėtrą. Gamybos pramonėje, priešingai, grąža mažėja, vertinimai žemesni, o fizinio turto investicijos ir nematerialaus kapitalo dalis nukrypsta žemyn.

Organizacinis kapitalas keičia matavimo mastelį

Ilgą laiką nematerialus kapitalas vertinamas tik per mokslinių tyrimų ir plėtros (R&D) išlaidas. Įtraukus organizacinį kapitalą – valdymo praktikas, brendo vertę, klientų bazę ir vidines procesus – vaizdas pasikeičia dramatiškai. Tyrimų duomenimis, nematerialaus kapitalo dalis, įskaitant organizacinę struktūrą, viešai prekiaujamose JAV įmonėse siekia nuo ketvirtadalio iki pusės viso kapitalo. Šis plėtimas dvigubai pakeičia investicijų atotrūkio anatomiją: nors bendras rentos lygis statistiškai sumažėja, jo augimo tendencija lieka panaši, o būtent nematerialus kapitalas tampa dominuojančia jėga, lemiančia investicijų atotrūkį. Vartojimo prekių sektoriuje tai ypač akivaizdu: įmonės vis mažiau skiria lėšų gamybai, o vis daugiau – nematerialiems procesams, kurie rinkoje vertinami kaip turintys didesnį potencialą.

Dirbtinis intelektas tampa vertės katalizatoriu

Šiame kontekste dirbtinis intelektas (DI) nėra tik technologinis įrankis, bet strateginis nematerialaus kapitalo svertas. Ilgalaikis panelinis tyrimas (2020–2024 m.) 940 viešai prekiaujančių ryšių ir informacinių technologijų (CIT) įmonėse – kurių 70–90 % vertės sudaro nematerialūs aktyvai – parodė, kad 83 % jų naudoja DI, lyginant su 35 % gamybos sektoriuje. DI veikia kaip mediatoriaus kintamasis: stipriai sustiprina santykį tarp nematerialiųjų aktyvų ir akcininkų kapitalo vertės (EMV), matuojamos per Tobino Q. Tačiau šis mechanizmas veikia nevienodai. Vystytose rinkose (JAV, Vokietija, Jungtinė Karalystė) DI ir nematerialaus kapitalo sinergija yra reikšmingai stipresnė – modeliai paaiškina 55 % AI įdiegimo dispersijos, o Tobino Q vidurkis siekia 9,85. Naujovės rinkose (Brazilija, Indija, Egiptas) tas pats rodiklis – tik 11 %, o Tobino Q – 5,48. Tai lemia skirtingas strategines imperatyvas: naujovių rinkų įmonėms pirma reikia sukurti pagrindinį nematerialųjį kapitalą, o vystytose – naudoti DI, kad maksimaliai išnaudotų esamą.

Gamybos sektorius lieka už transformacijos bangos

Ne visi sektoriai šią transformaciją išgyvena vienodai. Gamybos pramonė išsiskiria mažėjančia grąža, žemesniais vertinimais ir mažėjančiomis investicijomis į fizinį turtą. Čia nematerialaus kapitalo dalis taip pat linkusi mažėti, o tai rodo, kad šis sektorius vis labiau atsilieka nuo technologinės transformacijos, kurią diktuoja paslaugų ir technologijų įmonės. Svarbu pabrėžti: net tarp sveikatos apsaugos, technologijų ir gamybos subsektorių tik dalis įmonių patiria rentos augimą. Tos, kurios jį fiksuoja, beveik visada kartu demonstruoja ir nematerialaus kapitalo intensyvumo didėjimą.

Rinka hunda vertinimo modelių atsinaujinimą

Rinkos vertinimo mechanizmai ne visada spėja paskui šiuos pokyčius. Kaip pastebėjo rinkos analitikas Baruchas Lev, nematerialaus kapitalo intensyvumu pasižyminčios įmonės dažnai yra sistemingai nuvertinamos. Tai sukuria disonansą: investuotojai mato augančius pelnus, tačiau tradiciniai fizinio turto investicijų rodikliai rodo stagnaciją. Centriniai bankai ir reguliuotojai jau pripažįsta, kad DI plitimas prekyboje, skolinime ir priežiūroje sukuria naujas sisteminės rizikos kanalus. Dėl to investicijų atotrūkis tarp fizinio ir nematerialaus kapitalo tampa ne tik akademiniu klausimu, bet ir makroekonominio stebėjimo prioritetu.

Jei šis atotrūkis toliau didės, rinkos vertinimai taps dar labiau priklausomi nuo įmonių gebėjimo generuoti rentą iš intelektinės nuosavybės, o ne iš turimų gamybinių pajėgumų. Tai perbraižys ne tik investavimo strategijas, bet ir pačią įmonės vertės sampratą.

> Tai nėra investavimo patarimas.

Šaltiniai

  1. [1] [Nature.com | Mon, 24 No] The mediating role of Artificial Intelligence on the relationship between intangible assets and equity market value: evidence from global context
  2. [2] [Nber.org | 2026-07-27] The Value of Intangible Capital
  3. [3] [Blog.sparklinecapital.com | 2026-07-27] Investing in the Intangible Economy
  4. [4] [Kellogg.northwestern.edu | 2026-07-27] Rents and Intangible Capital: A Q+ Framework