Jamesas Mitchellas Crow, laisvai samdomas mokslo žurnalistas, rašo: „Mažos komandos sudaro vis mažesnę mokslinės produkcijos dalį – ne dėl to, kad nyksta, o todėl, kad dideli, daugiaautoriai projektai tampa vis dažnesni ir produktyvesni“. Pastarojo dešimtmečio Nature indekso autorystės duomenų analizė šią tendenciją patvirtina – mažų mokslinių grupių indėlis pastebimai mažėja.
Stabiliausias modelis moksle
Pitsburgo universiteto informacijos mokslininkas Lingfei Wu, tyrinėjantis komandų dydžio poveikį mokslinėms inovacijoms, teigia: „Vieno ir dviejų autorių darbų mažėjimas yra vienas stabiliausių modelių moksle“. Tai ne vienerių metų svyravimas, o dešimtmečius trunkanti kryptis.
Gamtamokslinių disciplinų tarpe Nature indekse mažiausią mažų grupių darbų proporciją fiksuoja biologijos mokslai. Nors gilesnių priežasčių analizei reikia atskirų tyrimų, specialistai jau įvardija kelis struktūrinius veiksnius.
Finansavimas diktuoja formatą
„Po Antrojo pasaulinio karo JAV, o vėliau ir kitur, buvo įkurtos centralizuotos finansavimo agentūros. Suformuoti tyrėjų grupes, jungiančias skirtingą kompetenciją, yra palyginti lengvas būdas pagrįsti finansavimo poreikį“, – aiškina Wu.
Viskonsino-Madisono universiteto metatyrimų specialistė Chaoqun Ni priduria, kad JAV Nacionalinio mokslo fondo ir Nacionalinių sveikatos institutų dotacijos skatina tarpdisciplinines, kelių centrų komandas. O Šefildo universiteto duomenų mokslo tyrėjas Mikeas Thelwallas pabrėžia, kad Europos Sąjungos dotacijos dažnai reikalauja tarptautinio bendradarbiavimo.
Proporcija traukiasi.
Spaudimas duoti rezultatą
Ne tik struktūra, bet ir visuomenės lūkestis keičia mokslo veidą. Politikos formuotojai vis dažniau tikisi, kad mokesčių mokėtojų pinigai – paskirstyti per nacionalinius mokslo fondus – atneš apčiuopiamą grąžą. Kitaip tariant, rezultatų. Nature žurnale pastebima, jog šis spaudimas gali apsunkinti mažas, rizikingas iniciatyvas, nors būtent jos dažnai generuoja radikaliausias idėjas.
Ar mažos grupės išnyks? Ne – jos tiesiog užleidžia proporciją augančiam bendradarbiavimui. Kokias pasekmes tai turės mokslo novatoriškumui, paaiškės tik stebint ilgesnį laiką.