Indonezija didina turto pajamingumą: desperatiškas bandymas stabilizuoti rupiją ir susigrąžinti investuotojus

Indonezijos centrinio banko („Bank Indonesia“) ir Finansų ministerijos vadovai pasiekė susitarimą, kuriuo siekiama esmingai padidinti šalies turto pajamingumą. Šis žingsnis – tai bandymas sustabdyti didelio masto kapitalo nutekėjimą ir stabilizuoti rupiją, kuri pastaruoju metu fiksavo rekordines žemumas.

Strateginis posūkis: kodėl tai svarbu?

Indonezijos ekonomika, didžiausia Pietryčių Azijoje, šiuo metu išgyvena vieną sudėtingiausių laikotarpių per pastaruosius dešimtmečius. „Reuters“ duomenimis, šalies akcijų rinka šiemet smuko daugiau nei 30 proc., o užsienio investuotojų turimų Indonezijos obligacijų dalis sumažėjo iki žemiausio lygio per beveik dvidešimt metų.

Padėtį dar labiau komplikavo investuotojų nerimas dėl prezidento Prabowo Subianto ambicingų išlaidų planų bei dėl Irano karo išaugusių degalų subsidijų naštos. Rinkos dalyviai taip pat nuogąstauja dėl centrinio banko autonomijos, skaidrumo akcijų rinkoje bei planų centralizuoti pagrindinių prekių eksportą.

Pajamingumo didinimas kaip gynybos priemonė

„Bank Indonesia“ valdytojas Perry Warjiyo pabrėžė, kad institucijos „didins turto pajamingumo patrauklumą, kad portfelio investicijos vėl sugrįžtų į šalį“. Ši strategija jau atsispindi rinkos duomenyse: penktadienį vykusiame aukcione vienerių metų trukmės centrinio banko obligacijos (SRBI) buvo parduotos už 7,25 proc. svertinį vidutinį pajamingumą. Tai yra reikšmingai daugiau nei vyriausybės 10 metų obligacijų pajamingumas, siekiantis 6,902 proc.

Toks pajamingumų skirtumas rodo, kad centrinis bankas yra pasirengęs mokėti aukštesnę kainą už likvidumą, siekdamas užkirsti kelią tolesniam valiutos nuvertėjimui. Gegužę atliktas 50 bazinių punktų palūkanų normų kėlimas buvo tik pirmasis žingsnis, tačiau, kaip rodo dabartinė situacija, vien tik pinigų politikos griežtinimo nepakako.

Fiskalinės ir pinigų politikos sinergija

Siekdamas sušvelninti vyriausybės skolinimosi kaštus ir nuraminti kredito reitingų agentūras, P. Warjiyo pranešė, kad centrinis bankas didins palūkanų normą, mokamą už vyriausybės lėšas, laikomas „Bank Indonesia“ sąskaitose.

Finansų ministras Purbaya, komentuodamas šį susitarimą, išreiškė viltį, kad „ši fiskalinių ir pinigų politikos institucijų sinergija pagerins investuotojų pasitikėjimą“. Tai yra esminis pokytis, palyginti su praėjusiu mėnesiu, kai Finansų ministerija savarankiškai vykdė obligacijų supirkimo operacijas, siekdama dirbtinai neleisti pajamingumams kilti.

Analitinis vertinimas: ar to pakaks?

Nors institucijos demonstruoja vienybę, rinkos vis dar laukia detalių apie tai, kaip šis susitarimas bus įgyvendinamas praktiškai ir kaip jis paveiks būsimus obligacijų aukcionus.

Šiuo metu Indonezija atsidūrė tarp kūjo ir priekalo: viena vertus, būtina išlaikyti aukštą pajamingumą, kad būtų sustabdytas kapitalo nutekėjimas, kita vertus – didėjantys palūkanų kaštai gali dar labiau apsunkinti valstybės biudžetą. Jei šis koordinuotas veiksmas nepadės atstatyti investuotojų pasitikėjimo, centrinis bankas gali būti priverstas imtis dar griežtesnių priemonių, kurios kelia riziką šalies ekonominiam augimui.

Šiuo metu akivaizdu viena: Indonezijos valdžia pripažįsta, kad pasitikėjimo krizė yra pasiekusi kritinę ribą, o valiutos stabilumas tapo svarbiausiu prioritetu, nustelbiančiu kitus fiskalinius tikslus.