Nors viešajame diskurse vis garsiau kalbama apie gamybos perkėlimą atgal į gimtąsias šalis, realūs duomenys rodo, kad pasaulinė ekonomika nėra tokia trapi ar susiskaldžiusi, kaip bandoma pavaizduoti. Nors prekybos politika per pastaruosius penkerius metus, ypač Jungtinėse Valstijose, pasikeitė iš esmės, tvirtų įrodymų apie masinį „reshoring“ (gamybos sugrįžimo) procesą kol kas nėra.

Gamybos sugrįžimas: tarp norų ir realybės

Idėja, kad įmonės masiškai traukiasi iš Kinijos ar kitų tolimų gamybos centrų, dažnai atsimuša į realybę. Daugelis bendrovių susidūrė su netikėtais iššūkiais: dešimtmečius trukusi įgūdžių erozija ir vietinių tiekimo grandinių ekosistemų trūkumas padarė pasitraukimą daug sudėtingesnį, nei buvo planuota iš pradžių. Gamybos sugrįžimo tempas nėra vienodas – jis priklauso nuo produkto tipo ir įmonės gebėjimo adaptuotis.

Šiame kontekste svarbu suprasti, kad „reshoring“ nėra vien ekonominis klausimas. Siekis didinti „atsparumą“ per didesnę priklausomybę nuo vietinės gamybos yra naujas politinis argumentas, tačiau tokio rodiklio sukūrimas reikalauja visuomenės vertybinių sprendimų, o ne vien skaičiavimų. Kaip pabrėžia Brookings instituto analitikai, tai nėra vien ekonominis klausimas, o veikiau strateginis pasirinkimas, kurį lydi sudėtingi kompromisai.

Kodėl automatizacija keičia taisykles

Ne visada gamybos perkėlimas yra susijęs su politiniu spaudimu. Mokslinėje literatūroje pastebima, kad automatizacija tampa pagrindiniu varikliu. Visgi, įmonės elgiasi pragmatiškai: jei ofšorinė gamyba tampa pernelyg brangi dėl kylančių darbo sąnaudų ar geopolitinės įtampos, jos perkelia gamybą net ir be automatizacijos.

Tarptautinio verslo literatūra primena, kad tarptautinė patirtis yra svarbus organizacinio mokymosi šaltinis. Įmonės, kurios ilgą laiką veikė globaliai, turi sukaupusios vadybinius gebėjimus, leidžiančius valdyti sudėtingas struktūras, vertinti kaštus ir kurti vertę. Šie įgūdžiai yra būtini net ir tada, kai nusprendžiama keisti gamybos strategiją. Svarbu atkreipti dėmesį, kad „value chains“ (vertės grandinės) yra „sticky“ (lipnios), ypač didelėms korporacijoms, todėl jos nėra linkusios keisti savo modelio, nebent sukrėtimai tampa nuolatiniai.

FDI struktūra: ar tikrai vyksta atsiskyrimas?

Analizuojant tiesiogines užsienio investicijas (FDI), kurios yra tik viena iš daugelio globalizacijos dimensijų, vaizdas išlieka stebėtinai stabilus. Lyginant 2015 ir 2021 metų duomenis, apimančius JAV, Europą, Japoniją ir Kiniją, nebuvo rasta jokių aiškių ženklų, rodančių reikšmingą „reshoring“ ar „near-shoring“ (gamybos perkėlimo į kaimynines šalis) procesą.

Politinė suirutė, kurią 2016–2020 metais atnešė Donaldo Trumpo prezidentavimas, nors ir pakeitė prekybos aplinką, nesukėlė masinio ekonominio atsiskyrimo. Nors duomenys rodo, kad prekybos politika tapo drastiškai kitokia, globalios ekonomikos struktūra išliko atspari. Tai patvirtina ir tyrimai, kuriuose pabrėžiama, kad FDI pozicijų pasiskirstymas tarp pagrindinių ekonominių regionų išliko stabilus.

Paradoksas: mažos įmonės prieš milžines

Svarbu atskirti įmonių elgseną pagal jų dydį. Didelės, produktyvios įmonės dažnai renkasi „nearshoring“ arba „friendshoring“ (gamybos perkėlimą į draugiškas šalis), nes tai leidžia išlaikyti globalų pėdsaką. Tuo tarpu mažesnės, mažiau tarptautiškai orientuotos įmonės „reshoring“ gali naudoti kaip išgyvenimo strategiją, siekdamos suvaldyti nuostolius.

Visgi, automatizacija nėra stebuklingas sprendimas. Kaip teigia tyrimų autoriai, automatizacija grįstas gamybos sugrįžimas gali būti ne toks pelningas, kaip alternatyvos, pavyzdžiui, „nearshoring“ ar „friendshoring“. Be to, didėjantys gamybos veiksniai, finansų krizės ir prekybos karai tik dar labiau išryškina globalių tiekimo grandinių pažeidžiamumą.

Kas laukia toliau?

Verslui svarbiausia ne antraštės apie deglobalizaciją, o gebėjimas įvertinti realius kaštus ir naudas. Įmonės nuolat spekuliuoja dėl „nearshoring“ ir „reshoring“ pelningumo, tačiau šie sprendimai priimami atsižvelgiant į konkrečias tiekimo grandines, o ne į bendrą politinį naratyvą.

Svarbu stebėti, kaip keisis technologijų įtaka. Jei dirbtinis intelektas ir robotizacija toliau mažins gamybos kaštus išsivysčiusiose šalyse, galime pamatyti daugiau gamybos sugrįžimo atvejų, tačiau tai bus produktyvumo, o ne deglobalizacijos pasekmė. Tai nėra investavimo patarimas.

Artimiausiu metu svarbiausia bus stebėti, ar įmonės sugebės sukurti tvarias vietines ekosistemas, kurios leistų išvengti įgūdžių erozijos problemos. Jei šios ekosistemos nebus sukurtos, „reshoring“ liks tik brangiu politiniu projektu, o ne tvariu ekonominiu modeliu. Pasaulinė prekyba, nors ir veikiama politinių vėjų, vis dar išlieka pagrindiniu ekonominio augimo varikliu, o „reshoring“ paradoksas – tai priminimas, kad globalizacijos atsisakymas yra daug sudėtingesnis procesas, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Šaltiniai

  1. [1] [Link.springer.com | 2026-08-02] Reshoring to survive? The other side of de-globalization | Journal of Industrial and Business Economics | Springer Nature Link
  2. [2] [Cogitatiopress.com | 2026-08-02] The Myth of Deglobalization
  3. [3] [Forbes.com | 2026-08-02] International Trade Sagging On De-Globalization, Reshoring
  4. [4] [Brookings.edu | 2026-08-02] [PDF] Is the Global Economy Deglobalizing?