Europos saugumo darbotvarkėje susikirto trys esminės ašys: institucinis spaudimas perimti konvencinės gynybos atsakomybę iš Vašingtono, aštrėjantys saugumo incidentai Rytų flango jūrų koridoriuose ir gilus transatlantinis požiūrių išsiskyrimas dėl gynybinio finansavimo normatyvų. Europos Sąjungos ir NATO santykių raida pasiekė etapą, kuriame tradiciniai atgrasymo mechanizmai reikalauja esminio struktūrinio peržiūrėjimo.
Rytų flango saugumo dinamika ir finansiniai įsipareigojimai rodo, kad Europos gynybinė architektūra pereina iš deklaratyvios fazės į operacinę.
„NATO 3.0“ ir konvencinės gynybos atsakomybės perleidimas Europos pilonui
2026 m. spalio 12 d. Varšuvoje, Europos kolegijos (College of Europe) Natolino padalinyje, oficialiai atidarant naująją Europos saugumo ir strategijos programą, Europos Komisijos narys Andrius Kubilius pristatė naująsias Europos gynybos santykio su Aljansu gaires. Svarbiausias jo pareiškimo akcentas — Europos Sąjunga, išlikdama tvirtu europiniu pilonu NATO viduje, privalo būti pasirengusi perimti pagrindinę atsakomybę už konvencinę kolektyvinę Europos gynybą.
Šis reikalavimas įvardijamas kaip perėjimas prie „Europe 3.0“ koncepcijos. A. Kubiliaus teigimu, ši transformacija reikalauja, kad Europos Sąjunga taptų ne tik laisvo asmenų ir prekių judėjimo sistema, bet ir pilnaverte Gynybos sąjunga.
Kartu su „Europe 3.0“ pristatyta ir „NATO 3.0“ koncepcija. Ji nusako naują transatlantinį darbo pasidalijimą, kuriam esant JAV išlaiko branduolinį skėtį ir strateginius pajėgumus, o Europos sąjungininkai prisiima pirminę naštą už sausumos, jūros ir oro konvencinį atgrasymą žemyne.
Perėjimas prie tokio modelio vyksta platesniame geopolitiniame fone, kur Europos institucinis pasirengimas turi atitikti realius karinius ir finansinius iššūkius Rytų kaimynystėje.
Rusijos karinių išlaidų paritetas ir 500–550 mlrd. eurų iššūkis
Pagrindinis faktorius, skatinantis Europos gynybinės architektūros kaitą, yra Rusijos Federacijos karinio biudžeto auginimas ir ilgalaikės konfrontacijos strategija. Įvertinus pirkimo galios paritetą (PPP), A. Kubilius skaičiuoja, kad Rusijos gynybinės išlaidos gali prilygti visai ES šalių jungtinei gynybos biudžetų sumai, kuri siekia 500–550 mlrd. eurų.
Tai reiškia, kad nepaisant esminio ES šalių bendrojo vidaus produkto (BVP) pranašumo, Rusijos karinės pramonės kaštų struktūra leidžia jai užtikrinti lygiavertę konvencinę gamybą su gerokai mažesnėmis nominaliomis išlaidomis nei Europoje.
A. Kubiliaus analizėje išskiriami trys galimi tolesni Rusijos raidos scenarijai, iš kurių kiekvienas kelia tiesioginę grėsmę Europos saugumui:
* Besąlygiškas santykių perkrovimas („Reset 2.0“) su Vladimiru Putinu;
* Rusija, tęsianti dabartinį kursą ir virstanti ekonomine bei socialine „juodąja skyle“;
* Rusijos valstybingumo žlugimas ir iš to kylantis nevaldomas neapibrėžtumas.
Vertindamas ilgalaikį stabilumą, A. Kubilius pabrėžia, kad tvarus Europos saugumas galutiniame etape reikalauja, jog Rusija taptų taikia ir atsakinga valstybe, griežtai atmetant bet kokį besąlygišką santykių atstatymą su V. Putinu.
Rytų flango ir Juodosios jūros saugumas: operaciniai incidentai ir NATO reakcija
Kol Briuselyje ir Natoline formuojamos ilgalaikės strateginės koncepcijos, Rytų flango jūrų erdvėje saugumo situacija komplikuojasi praktiniu lygmeniu.
2026 m. spalio 13 d. netoli Bjalos (Bulgarija) vykstančios gelbėjimo operacijos metu dronai atakavo laivą „Chelsea 3“. Šis incidentas tapo dalimi platesnės išpuolių bangos prie Rumunijos ir Bulgarijos krantų, tiesiogiai paveikiančios navigacijos saugumą ir regioninę infrastruktūrą.
Atsakydamas į šiuos įvykius, Rumunijos prezidentas po pokalbio su NATO generaliniu sekretoriumi Marku Rutte paskelbė apie skubius Aljanso veiksmus. 2026 m. spalio 15 d. pranešta, kad rengiama speciali Šiaurės Atlanto tarybos (NAC) sesija, skirta padėčiai Juodojoje jūroje išsiaiškinti ir aptarti.
Rumunijos valstybės vadovas viešai pareiškė, kad po šios atakų bangos tiesioginis pavojus kyla žmonių gyvybėms, pasaulinei prekybai ir ypatingos svarbos infrastruktūrai.
Saugumo padėtis Juodojoje jūroje įtraukta į kitą savaitę Briuselyje vyksiančio eilinio Aljanso ambasadorių susitikimo darbotvarkę. Tai rodo, kad regioniniai jūrų incidentai perauga iš izoliuotų operacinių įvykių į sisteminį Aljanso lygio konsultacijų klausimą.
Gynybos biudžetų takskyra Aljanse: 5 % BVP reikalavimas ir Ispanijos pozicija
Tuomet, kai Rytų flango šalys ir ES institucijos reikalauja didesnio gynybinio konsolidavimo, transatlantinėje erdvėje ryškėja gilūs požiūrių skirtumai dėl finansinės naštos dalijimosi.
Vašingtonas pasisakė už tai, kad NATO narės padidintų gynybos išlaidas iki 5 % nuo BVP. Tačiau ši iniciatyva susiduria su tiesioginiu pasipriešinimu iš kelių pagrindinių Europos sostinių.
Ispanija, vadovaujama ministro pirmininko Pedro Sánchezo, pasirinko atviro nesutikimo su JAV reikalavimais taktiką. Madrido vyriausybė atsisakė paklusti Vašingtono raginimui kelti gynybos biudžetą iki 5 % BVP ribos.
Be to, P. Sánchezo kabinetas atmetė JAV prezidento Donaldo Trumpo prašymą leisti naudoti Ispanijoje esančias karines bazes kare su Iranu. Šie sprendimai pademonstravo išskirtinę Ispanijos poziciją ES viduje, kur daugelis kitų šalių bando santykius su D. Trumpo administracija valdyti užkulisinėmis derybomis arba nuolaidomis.
Ispanijos užsienio reikalų ministras Jose Manuelis Albaresas, vertindamas tarptautinę prekybą ir strateginius santykius, atkreipė dėmesį ir į kitus struktūrinius disbalansus. Kalbėdamas apie santykius su Kinija, J. M. Albaresas pabrėžė būtinybę subalansuoti prekybos deficitą ir pareikalavo, kad Pekinas įsileistų Europos įmones į Kinijos rinką tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis Kinijos bendrovės veikia Europoje — ypač viešųjų pirkimų ir technologijų perdavimo srityse.
Madrido pozicija demonstruoja, kad NATO viduje 2026 m. nėra vieningo konsensuso dėl 5 % BVP normatyvo taikymo, o atskiros sąjungininkės sieja gynybinę politiką su platesniais prekybos ir užsienio politikos prioritetais.
Institucinis pertvarkymas: Europos kongresas ir gynybinis Rytų Europos pamatas
Siekiant peržengti dabartinę status quo krizę gynybos srityje, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen iškėlė institucinio proveržio idėją. Ji paskelbė organizuosianti specialų naująjį Europos kongresą (Congress of Europe). Šio renginio tikslas — suformuoti ilgalaikę viziją, galinčią įkvėpti naują europiečių kartą ir atkurti strateginę Europos vaizduotę institucinio gynybinio pasirengimo srityje.
Institucinių pokyčių banga jau daro poveikį ir akademiniam bei strateginiam pasirengimui Rytų Europoje. Natoline įsteigta nauja Europos saugumo ir strategijos programa, A. Kubiliaus vertinimu, yra kritiškai svarbi visai Europai, regionui, Lenkijai ir jos kaimynėms, įskaitant Lietuvą.
Lietuvai ir kitoms Rytų flango valstybėms perėjimas prie „NATO 3.0“ ir „Europe 3.0“ kelia aiškius reikalavimus:
* Užtikrinti gilesnę integraciją į ES gynybinės pramonės ir pirkimų grandines;
* Išlaikyti JAV karinį ir strateginį buvimą regione, nepaisant nesutarimų tarp Vašingtono ir Pietų Europos sostinių dėl 5 % BVP finansavimo kartelės.
Scenarijai
Atsižvelgiant į faktus, Europos gynybos architektūros ir NATO santykių raida per artimiausius 6–12 mėnesių gali pakrypti trimis pagrindinėmis kryptimis.
Baziniai scenarijai (50 % tikimybė): Konsolidacija per ES gynybos piloną
ES toliau vysto „Europe 3.0“ koncepciją, kurdama vidinius Gynybos sąjungos mechanizmus. JAV išlaiko branduolinį ir aukštųjų technologijų atgrasymą, tačiau konvencinės gynybos našta Rytų flange palaipsniui perkeliama ES šalims. Dalis NATO narių išlaiko 2–3 % BVP gynybos išlaidas, atmesdamos 5 % BVP reikalavimą, tačiau didina bendrus ES gynybinio fondo pirkimus. Juodosios jūros incidentai sprendžiami per tikslines NAC konsultacijas ir sustiprintą jūrų stebėseną.
Pagreitintos integracijos scenarijus (30 % tikimybė): U. von der Leyen institucinis proveržis
Aštrėjantys saugumo iššūkiai Juodojoje jūroje ir Rusijos karinės išlaidos, pagal pirkamosios galios paritetą prilygstančios jungtiniam 500–550 mlrd. eurų ES biudžetui, priverčia ES šalis priimti sprendimus dėl jungtinio skolinimosi gynybai. Europos kongresas patvirtina naują Gynybos sąjungos mandatą. Europos valstybės prisiima visišką atsakomybę už konvencinių pajėgumų vystymą, o transatlantinis bendradarbiavimas perbraižomas pagal aiškų „NATO 3.0“ modelį.
Fragmentacijos scenarijus (20 % tikimybė): Transatlantinis ir vidinis ES išsiskyrimas
Ispanijos ir kitų šalių atsisakymas taikyti 5 % BVP normatyvą bei nesutarimai dėl karinių bazių naudojimo gilina prarają tarp Vašingtono ir dalies Europos sostinių. Rusijos karinės išlaidos išlieka pranašesnės pirkamosios galios pariteto atžvilgiu, o ES nepavyksta greitai mobilizuoti pramoninių pajėgumų. Tokiu atveju Rytų flango saugumas tampa priklausomas nuo dvišalių JAV ir Rytų Europos šalių susitarimų, susilpninant bendrą ES ir NATO atsaką.
Kas stebėtina toliau
Artimiausiomis savaitėmis Europos gynybos politikos eigą apibrėš trys konkretūs įvykiai:
1. NATO ambasadorių susitikimas Briuselyje: Svarbiausias rodiklis — ar po Šiaurės Atlanto tarybos (NAC) sesijos dėl atakų prieš laivą „Chelsea 3“ netoli Bjalos bus priimti konkretūs sprendimai dėl papildomų jūrų saugumo ir infrastruktūros apsaugos priemonių Juodojoje jūroje.
2. ES gynybos architektūros formavimas ir Europos kongresas: Tolesni U. von der Leyen ir A. Kubiliaus žingsniai formalizuojant „Europe 3.0“ koncepciją bei nustatant naujojo Europos kongreso datą ir darbotvarkę.
3. Nacionalinių gynybos biudžetų tvirtinimas: Stebėsena, ar kitos ES ir NATO narės prisijungs prie Ispanijos pozicijos atmetant 5 % BVP kartelę, ar bus rastas kompromisinis finansavimo modelis tarp Vašingtono ir Europos sąjungininkų.
Pateikiama informacija yra aiškinamasis aprašas; ji neskirta teisinių, politinių ar investicinių sprendimų priėmimui.