Smegenyse mikroplastiko kiekis per aštuonerius metus išaugo 50 procentų

Naujojo Meksiko universiteto tyrimas nustatė, kad 2024 m. sausio–kovo mėginiuose smegenų audinyje plastiko mediana siekė 4 917 mikrogramų vienam gramui – maždaug keturių–penkių segtukų svoris kilogramui audinio. Koncentracijos didesnės nei kepenyse ar inkstuose, o per aštuonerius metus nuo 2016 m. jos šoktelėjo 50 procentų, nepaisant amžiaus, lyties ar mirties priežasties.

4 917 – daugiau nei kepenyse

Tyrėjai analizavo deidentifikuotus autopsijos mėginius iš Naujojo Meksiko universiteto: priekinės smegenų žievės, dešiniojo kepenų skilvelio ir inkstų klinčių gabalus iš 2016 ir 2024 m. Naudojant pirolizės dujų chromatografiją su masės spektrometrija (Py-GC/MS), nustatyta, kad 2024 m. kepenų ir inkstų medianos siekė atitinkamai 433 ir 404 mikrogramus plastiko vienam gramui. Smegenyse šis rodiklis buvo dešimt kartų didesnis.

Padidėjimas akivaizdus. Statistinis skirtumas tarp 2016 ir 2024 m. reikšmingas (P = 0,01), o demografiniai veiksniai – amžius, lytis, rasė, etniškumas ar mirties priežastis – poveikio neturėjo. Tai rodo, kad mikroplastikas (MNP) kaupiasi nepriklausomai nuo individualių ypatybių.

Laikas spaudžia, ne demografija

Ištyrus senesnius smegenų mėginius iš 1997–2013 m. Rytinės pakrantės smegenų bankų, paaiškėjo ilgesnė perspektyva: plastiko lygiai augo nuosekliai. Naujausi 2024 m. duomenys patvirtina pagreitį – per vos aštuonerius metus nuo 2016 m. koncentracijos išaugo 50 procentų smegenyse ir kepenyse. Tokia bioakumuliacija rodo, kad plastikas patenka per maistą, vandenį ar orą, o smegenų barjeras jo nesustabdo visiškai.

Koncentracijos kepenyse ir inkstuose panašios, bet smegenyse ženkliai didesnės – tai kelia klausimų apie lipofilines plastiko daleles, kurios migruoja į riebalinį audinį. Tyrimas fiksuoja tik kiekį, ne mechanizmą: ar dalelės blokuoja kapiliarus, trukdydamos kraujotaką, kol kas spekuliatyvu.

Audiniai kalba apie tendenciją

Metodas patikimas postmortem mėginiams: Py-GC/MS leidžia išskirti įvairias plastiko rūšis iš audinių. Tačiau mėginiai retrospektyvūs, iš skirtingų regionų – 2016 m. iš Naujojo Meksiko, senesni iš Rytų pakrantės. Tai stiprina istorinio konteksto patikimumą, bet riboja populiacijos įvairovę.

Rizika didelė. Tyrėjai nerimauja dėl fizinio trukdymo smegenų funkcijai, o ne tik cheminio toksiškumo – plastikas gali kišti kraujotaką kapilioruose. „Nature Medicine“ publikacija pabrėžia laiko vaidmenį: nuo 2016 iki 2024 m. augimas rodo aplinkos užterštumo spartą.

Dokumentinis filmas „The Plastic Detox“ Netflix platformoje iliustruoja platesnį kontekstą: mikroplastikas siejamas su svorio prieaugiu, pieno užterštumu ar kitomis rizikomis, bet šie teiginiai spekuliatyvūs, paremti tyrimų hipotezėmis.

Artimiausios studijos su gyvų donorų duomenimis ar gyvūnų modeliais patikslins, ar toks kiekis smegenyse jau veikia kognityvines funkcijas – tai pakeistų visuomenės požiūrį į plastiko reguliavimą.

Ši informacija nepakeičia gydytojo konsultacijos.