Darbo rinkos poliarizacija dėl sparčios automatizacijos tampa viena didžiausių šio dešimtmečio ekonominių mįslių, tiesiogiai veikiančių vidutines pajamas gaunančius darbuotojus. Technologijoms keičiant įprastas užduotis, vidurinioji klasė traukiasi, o tai reikalauja esminio požiūrio į perkvalifikavimą ir darbo vietų kūrimą keitimo.

Vidurys tiesiog išplaunamas

Tradicinė ekonomikos teorija ilgą laiką rėmėsi prielaida, kad technologinė pažanga tolygiai kelia visų visuomenės sluoksnių gerovę. Vis dėlto pastarųjų dešimtmečių duomenys rodo visiškai kitokią tendenciją. Darbo rinkoje stebimas reiškinys, žinomas kaip poliarizacija, kai sparčiausiai auga mažiausiai apmokamų paslaugų sektoriaus darbo vietų skaičius ir aukščiausios kvalifikacijos, dideles pajamas garantuojančios pozicijos. Tuo tarpu vidurys, kurį tradiciškai užpildė vidutinės kvalifikacijos specialistai, tiesiog išplaunamas.

Kaip savo tyrime nurodo ekonomistas Daronas Acemoglu, naujosios automatizacijos technologijos išstumia darbo jėgą būtent iš vidutinės kvalifikacijos profesijų ir daro didžiausią neigiamą poveikį vidutines pajamas gaunančių darbuotojų grupėms. Taip nutinka todėl, kad rutininės užduotys yra technologiškai lengviau automatizuojamos, o jas dažniausiai atlieka darbuotojai, esantys pačiame darbo užmokesčio pasiskirstymo viduryje.

Šį reiškinį patvirtina ir kiti akademiniai darbai. Pavyzdžiui, tyrėjai Nir Jaimovich ir Henry E. Siu analizėje, skirtoje Brookings institucijos konferencijai apie automatizaciją ir vidurinę klasę, pabrėžia, kad profesijų skaičius pačioje darbo užmokesčio pasiskirstymo apačioje ir ties maždaug 60-uoju percentiliu arba virš jo nuosekliai augo. Priešingai, vidutinė dalis susidūrė su tuštėjimu. Tai reiškia, kad vidutinės klasės darbo vietos nyksta, o darbuotojai yra priversti judėti arba į žemesnės kvalifikacijos, prasčiau apmokamus sektorius, arba bandyti konkuruoti dėl aukštos kvalifikacijos pozicijų.

Kodėl robotai taikosi į vidurį

Ekonomistams ilgai rūpėjo klausimas, kodėl technologinė plėtra neprasideda nuo pačių paprasčiausių darbų automatizavimo. D. Acemoglu pateikia papildomą ir labai logišką paaiškinimą: automatizacija susitelkė ties vidutinės kvalifikacijos užduotimis tiesiog todėl, kad jas automatizuoti yra pelningiausia. Verslui kur kas labiau apsimoka investuoti į brangią įrangą ar programinę įrangą, kuri pakeičia vidutiniškai uždirbantį administracijos darbuotoją ar gamyklos operatorių, nei bandyti sukurti itin sudėtingą mašiną, atliekančią minimaliai apmokamą fizinį darbą.

Kai informacinių ir ryšių technologijų (IRT) investicijos auga, didėja aukštos kvalifikacijos darbuotojų dalis bendrose darbo pajamose, o vidutinės kvalifikacijos darbuotojų dalis traukiasi. Tuo tarpu poveikis mažiausiai kvalifikuotai grupei išlieka nereikšmingas. Tai rodo, kad technologijų diegimas nėra neutralus procesas – jis tiesiogiai perskirsto pajamas tiems, kurie kuria ir valdo technologijas, palikdamas vidurinę grandį be tradicinių pajamų šaltinių.

Kai technologijos papildo ir sustiprina darbuotojo gebėjimus, jo atlyginimas auga, tačiau tie, kurie dirba nykstančiose rutininėse srityse, susiduria su stagnacija arba nedarbu, jei laiku nesiima perkvalifikavimo. Šis mechanizmas sukuria didžiulę takoskyrą. Šeimai, kurios pajamos priklauso nuo stabilaus gamybos ar administracinio darbo, toks pokytis reiškia ne teorinį ekonomikos virsmą, o realią būtinybę keisti profesiją vien tam, kad išlaikytų ankstesnį gyvenimo lygį.

Polanyi paradoksas ir ateities scenarijai

Jei dabartinis etapas yra nukreiptas į vidurį, kyla klausimas, kas laukia toliau. Ekonomistai pabrėžia vadinamąjį Polanyi paradoksą – idėją, kad mes žinome daugiau nei galime paaiškinti, todėl mašinoms sunku atlikti užduotis, kurios reikalauja žmogiškos nuojautos, lankstumo ar fizinio miklumo. Jei Polanyi paradoksas yra pagrindinė priežastis, kodėl žemos kvalifikacijos darbai iki šiol išvengė automatizacijos, tuomet tik didžiuliai technologiniai proveržiai leis mašinoms perimti darbus su reikšmingu rankiniu ir nerutininiu komponentu.

Tačiau jei įvyks perėjimas prie kito etapo, kai mašinos pradės keisti žemos kvalifikacijos darbuotojus mažai apmokamose profesijose, poliarizacijos efektas išnyks. Vietoj to, ekonomika susidurs su tolygiu nelygybės augimu visuose lygmenyse. D. Acemoglu tyrimas taip pat atskleidžia, kad tolesnė vidinė automatizacija, skatinama, pavyzdžiui, kapitalo prekių kainų kritimo, gilina užimtumo ir darbo užmokesčio poliarizaciją bei didina atotrūkį tarp aukštos ir žemos kvalifikacijos darbuotojų.

Šiame kontekste svarbų vaidmenį vaidina ir minimalus mėnesinis atlyginimas. Jei minimalus atlyginimas yra per didelis, žemos kvalifikacijos darbo jėga tampa per brangi, o tai paskatina verslą automatizuoti net ir pačias paprasčiausias užduotis. Kai technologijų našumas yra pakankamai aukštas, o kapitalo kaina krenta, tradiciniai rinkos apsaugos mechanizmai gali suveikti priešingai ir paspartinti darbo vietų naikinimą.

Miestų tankumas kaip apsauginis skydas

Nors spaudimas viduriniajai klasei yra visuotinis, jo poveikis skirtingose vietovėse skiriasi. Tyrimai rodo, kad miestai, pasižymintys tankesniu profesiniu susietumu – kur reikalaujami įgūdžiai skirtingose profesijose yra panašūs – demonstruoja daug didesnį atsparumą ekonominiams šokams ir automatizacijos spaudimui. Tokiose vietovėse net ir sunkmečiu stebimas stipresnis darbo užmokesčio augimas bei mažesnis nedarbo lygis, nes darbuotojams lengviau pereiti iš vienos nykstančios nišos į kitą, augančią.

Regionams tai siunčia aiškų signalą. Regionuose, kur pramonė yra vienalytė, o darbuotojų įgūdžiai labai specifiniai, automatizacijos poveikis bus jaučiamas skaudžiausiai. Tuo tarpu didesni ekonominiai centrai, gebantys pasiūlyti lanksčias perkvalifikavimo programas ir glaudesnį įvairių sektorių bendradarbiavimą, lengviau amortizuos technologinį spaudimą. Atsitiesimas vangus ten, kur trūksta aktyvios valstybės ir verslo partnerystės.

Norint išvengti gilios socialinės takoskyros, būtina kurti didelio masto perkvalifikavimo programas, orientuotas į praktinių ir technologijomis papildomų įgūdžių ugdymą. Tik taip galima užtikrinti, kad vidurinioji klasė netaptų praeities reliktu, o technologinė pažanga tarnautų platesniam visuomenės ratui, o ne tik tiems, kurie valdo skaitmeninį kapitalą.

Per artimiausius kelerius metus svarbiausias testas bus tai, kaip greitai švietimo sistemos ir darbo rinkos politika prisitaikys prie šių pokyčių – nuo to priklausys, ar technologijų bumas taps naujų galimybių šaltiniu, ar tik dar labiau pagilins struktūrinę nelygybę.

> Tai nėra investavimo patarimas.

Šaltiniai

  1. [1] [Nature.com | 2026-08-02] Labor Market Polarization and Technological Change | Labour Economics | Applied Economics | Social sciences | Topics | Nature Index
  2. [2] [Cepr.org | 2026-08-02] Automation and polarisation | CEPR
  3. [3] [Economics.mit.edu | 2026-08-02] Automation and Polarization Daron Acemoglu
  4. [4] [Brookings.edu | 2026-08-02] How automation and other forms of IT affect the middle class